Darbo apsauga rentgeno kabinetuose. Apšvita rentgenologinių tyrimų metu

Romualdas Andrius Dobrovolskis, Nomeda Valevičienė
Vilniaus universiteto ligoninės "Santariškių klinikos" Radiologijos centras

Raktažodžiai: radiacija, radiacinė apšvita, radiacinė sauga.

Reziumė. Straipsnyje pateikiami leistini radiacinės apšvitos lygiai, pacientų gautų dozių apskaičiavimas ir būdai joms sumažinti bei personalo gautų dozių lygiai. Taip pat nagrinėjama, kodėl kartais netikslingai, naudojant rentgeno spindulius, tiriami pacientai.

Rentgenodiagnostikai 1995 m. sukako 100 metų. Iki šiol svarbiausias jos metodas yra fotografinis. Vaizdą, gautą rentgeno spinduliams praėjus per tiriamąjį objektą, galima užfiksuoti rentgeno filme, fluorografinėje, vaizdo arba kino juostoje, popieriuje. Pacientų apšvitai mažinti bandoma gerinti rentgeno filmų, fluorografinių juostų jautrumą, kontrastingumą, kuriami įvairūs vaizdą sustiprinantys ekranai. Dabar Lietuvoje kaip ir Vakarų Europos šalyse gerokai daugiau atliekama radiografinių tyrimų, tad didėja ir ligonių apšvita.
Atsiradus kompiuteriams, pradėta diegti nauja skaitmeninė arba digitalinė rentgenoskopija ir rentgenografija. Šiuo atveju praėję per tiriamąjį pacientą spinduliai pakliūna į detektorius, paverčiami į matematinius simbolius ir apdorojami kompiuterio pagalba, vėliau ekrane arba kasetėje gaunamas vaizdas.
Kompiuterinei rentgeno tomografijai naudojamų aparatų schema panaši į digitalinių rentgeno aparatų, tačiau tokiu būdu tiriama kūno vieta "supjaustoma" sluoksniais ir gaunamas kompiuteriu apdorotas vaizdas monitoriaus ekrane. Šiuo atveju rentgeno vamzdis nėra vienoje pozicijoje kaip įprastiniuose rentgenografiniuose aparatuose. Jis sukasi, o spinduliai, perėję tiriamąją sritį, pakliūna į detektorius. Toliau vaizdas apdorojamas kompiuteriu ir vertinamas monitoriuje bei siunčiamas į filmavimo kamerą arba archyvuojamas.
Remiantis radiacinio saugumo normomis, darbuotojai skirstomi į dvi kategorijas. Pirmajai (A) kategorijai priklauso nuolat dirbantys jonizuojančio spinduliavimo aplinkoje darbuotojai: rentgenologai, radiologai, angiografistai ir kt. Antrajai (B) kategorijai priklauso visi žmonės. Tarptautinė radiacinės apsaugos komisija pagal organų jautrumą spinduliams nustatė tris kritinių organų arba audinių grupes (1 lent.).

1 lentelė. Leistina metinė apšvitos dozė

Jonizuojantysis spinduliavimas matuojamas dozimetrais. Aparatai, matuojantys dozės galią arba dozę, vadinami dozimetrais. Jie skiriasi pagal paskirtį ir veikimo principą. Pagal paskirtį dozimetrai skirstomi taip:
1) radiaciniams ir cheminiams matavimams;
2) klinikiniams ir radiobiologiniams matavimams;
3) individualiajai dozimetrinei kontrolei ir radiacinio saugumo kontrolei.
Pagal registruojamų spindulių rūšį dozimetrai skirstomi taip:
1) rentgeno ir gama spinduliams matuoti;
2) beta spinduliams matuoti; neutronų ir mišriam spinduliavimui matuoti.
Pagrindiniai rodikliai priklauso nuo dozimetrų tikslumo, matuojamos energijos dydžio, duomenų stabilumo.
Individualiajai dozimetrinei kontrolei vartojami penkių pagrindinių tipų dozimetrai: kondensatorinis, termoliuminescencinis, fotografinis, radiofotoliuminescencinis ir cheminis. Pacientų ir personalo apšvitai matuoti dažniausiai naudojami termoliuminescenciniai dozimetrai. Jie yra įvairių fizikinių dydžių ir formų. Dažniausiai naudojami ličio fluorido ir ličio borato dozimetrai, kurie tinkamiausi individualiai radiologinės tarnybos darbuotojų ir pacientų dozimetrijai.
Darbo apsauga rentgeno kabinetuose būna dvejopa: stacionarinė ir individuali. Idealiausia darbo apsauga būna, kai darbuotojas dirba su distanciniais rentgeno aparatais. Tuomet darbuotojas būna netiesioginėje spindulių zonoje. Nuo kenksmingų sąlygų jis yra atskirtas atitinkamo storio (arba švinuota, barituota) siena, švino stiklo langu, švinuotomis durimis. Šie darbuotojai priklauso pirmajai kategorijai. Antrajai kategorijai priklauso darbuotojai, dirbantys pirminio ir antrinio spinduliavimo zonoje. Jie pagal darbo pobūdį skirstomi į tris grupes:
1) darbuotojai, dirbantys prie ekrano, kai rentgeno aparatas yra vertikalioje padėtyje (ortoskopija, krūtinės ląstos rentgenoskopija, virškinimo trakto rentgenoskopija). Apsaugą nuo jonizuojančiųjų spindulių garantuoja rentgeno aparato konstrukcija. Be to, naudojamos individualios apsaugos priemonės (švinuotos gumos prijuostės, stumdomos įvairaus aukščio apsauginės širmos, švinuotos gumos apykaklė skydliaukės apsaugai, specialūs apsauginiai akiniai kataraktos profilaktikai, švino gumos pirštinės ir t. t. );
2) darbuotojai, darantys tyrimus, kai rentgeno aparatas yra horizontalioje padėtyje: krūtinės ląstos, skrandžio, žarnyno ir retrogradinis storosios žarnos tyrimai. Bandoma pagerinti apsaugą įvairiais aparato konstrukciniais priedais; šoninėmis švinuotos gumos prijuostėmis ir kt.;
3) asmenys, darantys angiografinius ir endoskopinius rentgeno tyrimus: angiografiją, širdies zondavimą, koronarografiją, bronchoskopiją ir bronchografiją, splenoportografiją, RCP, bronchoskopiją. Darbuotojai, darydami intravenines operacijas, negali naudotis apsauginėmis švinuotos gumos pirštinėmis. Apsauga labai įvairi ir priklauso nuo aparato konstrukcijos, darbuotojų kvalifikacijos, tyrimo sudėtingumo ir apimties. Šios grupės darbuotojų darbo sąlygos radiacinės saugos požiūriu pačios blogiausios.
Daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių yra priimta pacientų apsaugos nuo jonizuojančiosios radiacijos įstatymų, kurie taikomi tiek diagnostinei radiologijai, tiek radioterapijai.
Lietuvoje naudojama HN 73 - 1997 - pagrindinė radiacinės saugos higienos norma. Ji nustato žmonių radiacinės apsaugos reikalavimus, veikiant visoms gamtinės ir dirbtinės jonizuojančiosios spinduliuotės rūšims bei jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių saugumo reikalavimus, tarp jų ir medicininės spinduliuotės reikalavimus. Pagal šią normą nustatomi rekomenduojamieji dozių lygiai rentgenologinių tyrimų metu. Pavyzdžiui, rentgenografijos, kompiuterinės tomografijos, mamografijos ir rentgenoskopijos atveju nustatyti tokie žemiau pateikiami rekomenduojami dozių lygiai.

2 lentelė. Leidžiami tipinio suaugusio paciento medicinos rentgenografijos apšvitos (mGy) lygiai

Pastaba. AP - priekinė ir užpakalinė projekcija, LAT - šoninė projekcija, LSJ - stuburo-kryžkaulio-klubo projekcija, PA - užpakalinė ir priekinė projekcija.

3 lentelė. Leidžiami tipinio suaugusio paciento medicinos kompiuterinės tomografijos apšvitos (mGy) lygiai

4 lentelė. Leidžiami tipinės suaugusios moters medicinos mamografijos apšvitos (mGy) lygiai

4a lentelė. Leidžiami tipinio suaugusio paciento medicinos fluoroskopijos (rentgenoskopijos) apšvitos (mGy) lygiai

Naudojant atitinkamus koeficientus, galima apytikriai apskaičiuoti, kokią žalą organizmui padarys rentgeno tyrimai. Pavyzdžiui, rentgenografijoje realią žalą galima apskaičiuoti apšvitinto ploto paviršinės įėjimo dozės vidurkį padauginus iš audinių jautrumo daugiklio.

5 lentelė. Svoriniai audinių jautrumo daugikliai

Pastaba. Šios lentelės duomenys apskaičiuoti ir taikomi įvairaus amžiaus vyrams ir moterims. Skaičiuojant efektinę dozę, šios lentelės duomenys taikytini darbuotojams (A kategorijos asmenims) ir visiems žmonėms (B kategorijos asmenims).

Jau daug metų iš visų žmogaus sukurtų jonizuojančiųjų spindulių apšvitos šaltinių rentgeno spinduliai, naudojami diagnostinėje radiologijoje, yra kenksmingiausias veiksnys. Tiek Vakarų Europoje, tiek ir Lietuvoje kas antram gyventojui kasmet atliekama po vieną rentgenogramą. 90 proc. stacionaruose gydomų ligonių yra tiriami rentgeno spinduliais. Rentgenodiagnostiniai tyrimo metodai yra reikalingi, dažnai tiesiog būtini ligos diagnozei nustatyti. Pagrindinės nereikalingo apšvitinimo priežastys yra trys. Pirma, tai gydytojo baimė atrodyti abejingam ligoniui. Pavyzdžiui, suteikdamas pagalbą autoavarijoje nukentėjusiam žmogui arba tirdamas nežinoma liga sergantį ligonį, gydytojas paskiria daugybę tyrimų, tarp jų ir rentgenologinių. Ne visi jie bus naudingi, bet gydytojas bus užtikrintas, kad nieko svarbaus ligos diagnostikai nepraleido ir bus apsidraudęs, jeigu diagnozė pasirodys netiksli. Paprastai niekas gydytojo nebaudžia už tai, jog paskyrė daugybę nereikalingų betikslių rentgenogramų. Tačiau, nustatęs klaidingą diagnozę, nepaskyręs rentgenogramų, jis gali turėti rimtų nemalonumų.
Antra, kas ypač būdinga privačioms klinikoms, siekiant papildomo uždarbio, padaroma nelabai būtinų rentgenogramų, pavyzdžiui, nusipirkęs kompiuterinį rentgeno tomografą už 1 milijoną dolerių, savininkas būtinai jį turi naudoti 8-10 valandų per dieną, kad padengtų išlaidas.
Ir trečia, ne visas rentgenologines procedūras atlieka patyrę specialistai radiologai, nes įvairūs gydytojai specialistai, ar net gydytojai stomatologai, turi leidimą dirbti rentgeno aparatais, nors jų veiklos patirtis šioje sferoje apsiriboja viena dviem paskaitomis, išklausytomis dar mokantis aukštojoje medicinos mokykloje arba tobulinimosi kursuose. Be to, dabar viskas taip greitai keičiasi, kad sunku ir sudėtinga nuolat tobulėti. Tik didžiausi medicinos centrai turi moderniausios aparatūros ir pacientus tiria naujausiais metodais, o tai sudaro sąlygas gauti daugiausia diagnostinės informacijos bei mažiausiai apšvitinti tiriamąjį pacientą. Radiologai ir rentgeno laborantai yra susivieniję į draugijas, kuriose nuolat kelia kvalifikaciją. Taikomi ir kvalifikaciniai egzaminai, kadangi daugumas gydytojų ir rentgeno laborantų radiologiją yra studijavę prieš daug metų ir mokęsi dirbti rentgeno aparatūra, kuri dabar jau pasenusi, ir daugelyje visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų jau pakeista naujesne bei geresne.
Siekiant sumažinti pacientų apšvitą, vadovaujantis Tarptautinės radiacinės apsaugos komisijos rekomendacijomis ir esant ekonominėms Lietuvos Respublikos galimybėms, tikslinga sumažinti rentgenoskopinių procedūrų skaičių ir padidinti atliekamų rentgenogramų kiekį. Radiacinę kokybės kontrolę būtina atlikti visuose Lietuvos rentgenodiagnostiniuose kabinetuose, nes pacientų apšvitos dozė santykinai yra didelė.

Radiation protection at X-ray rooms. Radiation protection during X-ray investigations
Romualdas Andrius Dobrovolskis, Nomeda Valevičienė

Key words: Radiation protection.
This article shows permit levels of radiation, calculation of doses, received to patients and ways to reduce such doses and stuff dose levels. Also presented why sometimes, using X-rays, are examined patients without any necessarily.

Literatūra
1. International Commission of Radiological Protection. ICRP 60.- Oxford, 1990.
2. National Protocol for Patient Dose Measurements in Diagnostic radiology / Inst. Phys. Sci. med.: Natl. Radiol. Protection Board: Coll. Radiographers.- Clinton, 1992.
3. Lapinskas V., Sutkus A., Gintautas H. Medicininė radiologija.- V., 1986.
4. Lietuvos higienos norma (HN 31-1993).- V., 1996.
5. Lietuvos higienos norma (HN 73-1997).- V., 1997.

Turinys