Krešėjimo sistemos pokyčiai gydant aritmijas radiodažnine abliacija

Vilma Kozlovaitė, Pranas Grybauskas, Jūratė Cimbolaitytė, Aušra Mongirdienė, Vytautas Šileikis¹, Vytautas Zabiela¹, Joana Kažanienė², Julius Ptašekas³

Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institutas, ¹Kardiologijos klinika, ²Kauno medicinos universiteto klinikų Klinikinė biochemijos ir hematologijos laboratorija, ³UAB „Diagnostinės sistemos“, Vilnius

Raktažodžiai: trombocitų agregacija, fibrinogenas, D-dimerai, radiodažninė abliacija.

Santrauka. Tyrimo tikslas. Nustatyti, kokį poveikį krešėjimo sistemai turi radiodažninė abliacija.

Medžiaga ir metodai. Ištyrėme 30 ligonių, sergančių širdies ritmo sutrikimais, kuriems atlikta radiodažninė abliacija. Trombocitų agregacijos, fibrinogeno ir D-dimerų pokyčius nustatėme prieš, iškart po procedūros, 24 val. ir 72 val. po radiodažninės abliacijos. Trombocitų agregaciją tyrėme kraujyje ir trombocitais turtingoje plazmoje, naudodami induktorius: adenozino difosfatą, adrenaliną ir kolageną.

Rezultatai. Trombocitų agregacija indukuota adenozino difosfatu ir kolagenu kraujyje reikšmingai padidėjo (p<0,01) (atitinkamai – 45 ir 43 proc.) 24 val. po radiodažninės abliacijos ir išliko didesnė 72 val. po jos (atitinkamai – 11 ir 35 proc. (p<0,01)) lyginant su pradiniais rodmenimis. Spontaninė agregacija trombocitais turtingoje plazmoje, kaip adenozino difosfatu ir kolagenu indukuota trombocitų agregacija turėjo tendenciją mažėti iškart po radiodažninės abliacijos. Adrenalinu indukuota trombocitų agregacija reikšmingai sumažėjo 17,5 proc. iškart po radiodažninės abliacijos (p<0,01), o praėjus 24 val. pradėjo didėti. Įvairiais induktoriais indukuota trombocitų agregacija 72 val. po radiodažninės abliacijos reikšmingai padidėjo 7–45 proc. (p<0,05), o apskaičiuoti duomenys buvo didesni už pradinius. Fibrinogeno koncentracija nekito po radiodažninės abliacijos (3,08±0,7 g/l), bet D-dimerų koncentracija reikšmingai padidėjo (nuo 0,39±0,3 iki 1,29±2,4 mg/l, p<0,01) nuo pradinės reikšmės. Po 24 val. fibrinogeno koncentracija padidėjo, o D-dimerų sumažėjo. Fibrinogeno koncentracija reikšmingai padidėjo 3,32±0,6 g/l (p<0,05) ir praėjus 72 val. po radiodažninės abliacijos. Tuo tarpu D-dimerų koncentracija sumažėjo iki 0,78±0,8 mg/l, bet išliko reikšmingai didesnė (p<0,05) už pradinę reikšmę.

Išvada. Nepaisant sumažėjusios trombocitų agregacijos ir padidėjusios D-dimerų koncentracijos, iškart po radiodažninės abliacijos trombozės rizika padidėjo.

Adresas susirašinėti: V. Kozlovaitė, KMU Kardiologijos institutas, Sukilėlių 17, 50161 Kaunas. El. paštas: vkozlovaite@yahoo.com

Straipsnis gautas 2007 11 26, priimtas 2009 09 03