Pacientų, operuotų esant lėtinei kylančiosios aortos aneurizmai ir aortos vožtuvo nesandarumui, išgyvenamumas vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu

Rasa Čypienė, Arimantas Grebelis, Palmyra Semėnienė, Diana Zakarkaitė¹, Giedrė Nogienė, Giedrius Uždavinys, Vytautas Sirvydis

Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras, ¹Kardiologijos ir angiologijos centras

Raktažodžiai: kylančiosios aortos aneurizma, aortos vožtuvo nesandarumas.

Santrauka. Tyrimo tikslas. Įvertinti pacientų, operuotų esant lėtinei kylančiosios aortos aneurizmai ir aortos vožtuvo nesandarumui, išgyvenamumą vėlyvuoju laikotarpiu.

Tyrimo medžiaga. Analizuojamas 188 pacientų išgyvenamumas nuo operacijos iki 20 metų po operacijos. Pagal klinikinę eigą 188 pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes.

Pirma grupė: lėtinė atsisluoksniuojančioji kylančiosios aortos aneurizma ir aortos vožtuvo nesandarumas – 42 pacientai (22,3 proc.).

Antra grupė: lėtinė neatsisluoksniuojančioji kylančiosios aortos aneurizma ir aortos vožtuvo nesandarumas – 146 pacientai (77,7 proc.).

Pacientų vidutinė funkcinė klasė pagal Niujorko Širdies asociaciją (NŠA) buvo 3,5±0,06. Pirmoje grupėje IV NŠA funkcinės klasės pacientų buvo daugiau ir jie sudarė 64,3 proc.; III NŠA funkcinės klasės buvo 35,7 proc. Antroje grupėje daugiau buvo III NŠA funkcinės klasės pacientų – 58,2 proc., o IV NŠA – 41,8 proc. Pagrindinės aneurizmų priežastys abiejose pacientų grupėse buvo aterosklerozė, arterinė hipertenzija ir Marfano sindromas.

Rezultatai. Bendrasis ir vėlyvojo laikotarpio išgyvenamumas pacientų grupėse nesiskyrė. III NŠA funkcinės klasės operuotų pacientų bendrasis išgyvenamumas nuo operacijos iki 20 metų po operacijos buvo reikšmingai didesnis lyginant su IV NŠA (atitinkamai – 91,4±3,0 ir 62,9±6,9, p<0,01). Įvertinę vėlyvąjį išgyvenamumą be hospitalinių mirčių, nustatėme, kad III NŠA priešoperacinės funkcinės klasės pacientų išgyvenamumas per visą stebėjimo laikotarpį buvo didesnis nei IV NŠA, reikšmingai skyrėsi nuo dešimties metų, o dvidešimtaisiais metais po operacijos sudarė atitinkamai – 93,2±2,7 proc. ir 72,9±5,6 proc. (p<0,01).

Vėlyvuoju laikotarpiu mirė 12,8 proc. pacientų. Pagrindinės mirties priežastys antros grupės pacientų buvo progresuojantis širdies nepakankamumas ir protezinis infekcinis endokarditas, o pirmoje grupėje pacientų vienodai pasiskirstė progresuojantis širdies nepakankamumas ir konduito disfunkcija.

Išvados. Pacientų išgyvenamumo analizė vėlyvuoju laikotarpiu parodė tokios sudėtingos patologijos kaip lėtinė kylančiosios aortos aneurizma ir aortos vožtuvo nesandarumas operacijos veiksmingumą. III NŠA funkcinės klasės pacientų išgyvenamumas vėlyvuoju laikotarpiu buvo didesnis nei IV NŠA funkcinės klasės. Dažniausios vėlyvo laikotarpio mirties priežastys buvo lėtinis širdies nepakankamumas ir protezinis infekcinis endokarditas.

Adresas susirašinėti: R. Čypienė, VU ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centras, Santariškių 2, 08661 Vilnius. El. paštas: chirurgai@santa.lt

Straipsnis gautas 2008 02 29, priimtas 2009 03 06