Raktažodžiai: perkutaninė vainikinių arterijų angioplastika, ūminis miokardo infarktas.

Santrauka. Darbo tikslas. Įvertinti, kokią reikšmę turėjo angiografiniai ir elektrokardiografiniai miokardo reperfuzijos požymiai komplikacijų radimuisi stacionaro laikotarpiu. Tyrimo medžiaga ir metodai. Straipsnyje pateikiami 250 ligonių, sirgusių pirmuoju ūminiu miokardo infarktu, pirminės perkutaninės vainikinių arterijų angioplastikos ankstyvieji rezultatai stacionariniu laikotarpiu. Pagal ST segmento normalizavimąsi ir atkurtos kraujotakos pobūdį pagal TIMI (Thrombolysis in Myocardial Infarction) ligoniai paskirstyti į keturias grupes. A grupę (n=44) sudarė tie, kurių kraujo tėkmė buvo ≤TIMI 2, o suminio ST rodiklio normalizavimosi greitis <50 proc.; B grupei (n=13) priskirti ligoniai, kurių kraujo tėkmė ≤TIMI 2, o ST normalizavimosi greitis ≥50 proc.; į C grupę (n=99) įtraukti tie, kurių TIMI 3 tėkmė ir ST rodiklio normalizavimosi greitis <50 proc.; D grupę (n=94) sudarė tie, kurių kraujo tėkmė buvo TIMI 3, o ST normalizavimosi greitis ≥50 proc. Rezultatai. Mirštamumas stacionariniu laikotarpiu A, C ir D grupių ligonių atitinkamai, 15,9 proc., 6,1 proc. ir 1,1 proc. Ligoniams, kurių ST normalizavimasis buvo lėtas, dažniau MI sąlygojusi arterija buvo priekinė tarpskilvelinė šaka. Ligoniams, kuriems ST normalizuodavosi greitai ir visiškai, dažniau okliuduota arterija buvo vienintelė pažeista kraujagyslė. Išvados. Efektyvi infarkto arterijos mechaninė rekanalizacija pagal angiografinius distalinės kraujotakos intensyvumo ir elektrokardiografinius ST segmento pokyčių normalizavimosi kriterijus sąlygojo mažesnį sergančiųjų ūminiu MI stacionaro mirštamumą.

Adresas susirašinėjimui: A. Janavičius, KMU Kardiologijos institutas, Sukilėlių 17, 3007 Kaunas. El. paštas: a.janavicius@takas.lt

Straipsnis gautas 2003 09 26, priimtas 2003 11 05