Raktažodžiai: išeminė širdies liga, nestabilioji krūtinės angina, miokardo infarktas, mitralinio vožtuvo nesandarumas, mitralinio vožtuvo plastika.

Santrauka. Darbo tikslas. Įvertinti ligonių išgyvenamumą, funkcinės būklės pokyčius po išeminio mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos ir miokardo revaskulizacijos ankstyvuoju ūminio miokardo infarkto laikotarpiu. Nuo 2001 m. sausio iki 2003 m. liepos mėnesio Kauno medicinos universiteto Širdies centro Kardiochirurgijos klinikoje operuoti 82 ligoniai, sergantys ūminiu miokardo infarktu. Miokardo revaskulizacija atlikta 21 paros laikotarpiu nuo ūminio miokardo infarkto pradžios, vertinta, kad operacija atlikta ūminio miokardo infarkto metu. Ligoniai operuoti vėliau į šio darbo analizę neįtraukti. Iš 82 ligonių, sirgusių ūminiu miokardo infarktu, 64 atlikta tik aortos vainikinių jungčių suformavimo operacija, 18 (28,1 proc.) aortos vainikinių jungčių suformavimo operacija ir mitralinio vožtuvo rekonstrukcinė operacija. Operuota dešimt ligonių (55,6 proc.), kurie priklausė antrai NYHA funkcinei klasei, o 44,4 proc. – trečiai. Išemine širdies liga iki ūminio miokardo infarkto sirgo 12 (66,7 proc.) ligonių, 8 (44,4 proc.) iš jų jau buvo sirgę miokardo infarktu. Dar 6 (33,3 proc.) ligoniams ūminis miokardo infarktas buvo pirmas išeminės širdies ligos klinikinis pasireiškimas. Per pirmąsias 24 val. po ūminio miokardo infarkto ligoniai neoperuoti. Daugiausia ligonių (94 proc.) operuota po 72 valandų (vidurkis – 12,9 dienos) nuo ūminio miokardo infarkto pradžios. Širdies funkcinė būklė vertinta doplerechokardiografinio ir stemplinio echokardiografinio tyrimo metu. 18 operuotų ligonių perioperacinis mirštamumas 16,7 proc. Devyniems ligoniams (50 proc.) atlikta mitralinio žiedo anulokompresija „dviem puskisečiais“, 7 ligoniams (39 proc.) be anulokompresijos buvo sutrumpinti speniniai kairiojo skilvelio raumenys, vienam ligoniui atlikta plastika pagal Kay ir vienam dėl mitralinio vožtuvo reumatinio pažeidimo implantuotas mechaninis vožtuvas. Koregavus mitralinio vožtuvo nesandarumą, pagerėjo funkciniai kairiojo skilvelio rodmenys. Mitralinio vožtuvo vidinis-šoninis žiedo matmuo nuo 36,8±2,6 mm sumažėjo iki 23,9±0,56 mm (p< 0,05). Taip pat ryškiai sumažėjo mitralinio vožtuvo nesandarumo laipsnis (nuo 2,9±0,2 iki 0,7±0,8). Visa tai pagerino ir kitus pooperacinius kairiojo skilvelio funkcinius rodiklius: kairiojo skilvelio galinis diastolinis dydis sumažėjo nuo 53,3±6,0 mm iki 50±4,1 mm; kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija padidėjo nuo 35,9±6,3 proc. iki 38,4±9,5 proc. Pagerėjo ir kairiojo skilvelio sienų judėjimo indeksas nuo 2,61±0,22 iki 1,81±0,43. Išvados. Ligoniams, sergantiems ūminiu miokardo infarktu ir kurių mitralinio vožtuvo nesandarumas didesnis negu IIo, operacijos metu be miokardo revaskulizacijos turi būti koreguojamas ir mitralinio vožtuvo nesandarumas. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo svarbiausias korekcijos uždavinys – dilatuoto mitralinio vožtuvo žiedo vidinio-šoninio matmens sumažinimas ir poinfarktinio speninio raumens sutrumpinimas. Operuotų ligonių, sergančių ūminiu miokardo infarktu ir mitralinio vožtuvo nesandarumu, ankstyvieji perioperaciniai išgyvenamumo rodikliai nesiskiria nuo stabiliąja išemine širdies liga sergančiųjų chirurginio gydymo rezultatų, jei operacija atliekama praėjus ne mažiau kaip trims paroms nuo ūminio miokardo infarkto pradžios.

Adresas susirašinėjimui: J. Sakalauskas, KMU Kardiochirurgijos klinika, Eivenių 4, 3007 Kaunas El. paštas: Sakalauskas_J@hotmail.com

Straipsnis gautas 2003 09 07, priimtas 2003 11 06