Numerio turinys Visas straipsnis lietuvių kalba

Medicina 2004; 40 (priedas 1) 61-65

Pagalbinė kraujotaka (Vilniaus universiteto patirtis)

Saulius Miniauskas, Kęstutis Ručinskas, Gintaras Rasimavičius, Vytautas Sirvydis

Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centras

Raktažodžiai: pagalbinė kraujotaka, mechaninės kraujotakos palaikymo sistemos.

Santrauka. Pastaruosius tris dešimtmečius širdies chirurgijos rezultatai žymiai pagerėjo. Tačiau padaugėjo ir pacientų, kuriems nustatytas negrįžtamos stadijos širdies nepakankamumas. Prevencija sergantiems širdies ligomis pagerina jų gyvenimo kokybę ir prailgina gyvenimo trukmę. Tačiau daugumai tokių ligonių anksčiau ar vėliau būtinas chirurginis gydymas – širdies operacija arba širdies persodinimas. Ryškus hemodinamikos pažeidimas ligoniams, laukiantiems širdies operacijų, ypač širdies transplantacijų arba po jų, sutelkė širdies chirurgų dėmesį į mechanines kraujotakos sistemas. Daugeliu atvejų jos padeda išgydyti ligonius po pokardiotominio arba potransplantacinio kardiogeninio progresuojančio kraujotakos ir poliorganinio nepakankamumo. Be to, šios sistemos – tai tarsi tiltas į širdies persodinimą.

Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre pagalbinė kraujotaka pradėta taikyti nuo 1976 metų. Kontrapulsacija intraaortiniu balionėliu (KIAB) taikyta 856 ligoniams, kuriems po širdies operacijų atsirado progresuojantis širdies nepakankamumas. Panaudotos keturios balionėlio į aortą įstatymo metodikos: per a. iliaca pjūvį – 337, per a. femoralis punkciją – 287, per kylančiąją aortą – 171 ir per kylančiąją aortą panaudojant turniketus – 61. Geriausių rezultatų pasiekta KIAB taikant po aortokoronarinio šuntavimo operacijų: 67 proc. ligonių išrašyta iš ligoninės. Blogiausi rezultatai po širdies persodinimo: tik 28 proc. ligonių KIAB buvo efektyvus. Bendras sėkmingas ligonių, kuriems buvo taikytas šis pagalbinės kraujotakos metodas, skaičius sudarė 454 (53 proc.). Antras pagalbinės kraujotakos metodas, taikytas Širdies chirurgijos centre buvo ekstrakorporalinių membraninių oksigenatorių (ECMO) panaudojimas. Šis metodas taikomas nuo 1998 m. ligoniams, kuriems nustatytas kritinis kvėpavimo ir širdies nepakankamumas. Aštuoniems ligoniams, kuriems gydymas vaistais ir kontrapulsacija intraaortiniu balionėliu buvo neveiksmingas, taikyta ECMO. Deja, tik vienam iš jų po 105 dienų sėkmingai pavyko atjungti ECMO esant gerai hemodinamikai. Trečias pagalbinės kraujotakos metodas – dirbtinių širdies skilvelių Berlyno širdies (BH) panaudojimas. Nuo 1999 iki 2003 m. buvo prijungta 15 dirbtinių BH skilvelių 13 ligonių: tiltas į širdies persodinimą – 7. Vienas iš jų jau gyvena daugiau kaip dveji metai, 6 – persodintos širdys. Pokardiotominių ligonių, kuriems buvo jungti BH dirbtiniai skilveliai, buvo aštuoni.

Didžiausias patyrimas sukauptas atliekant KIAB. Tai, kad 53 proc. ligonių išrašyta iš ligoninės po šio gydymo, rodo, kad jis yra pakankamai efektyvus. Mažai patirties turime su ECMO, todėl sunku padaryti apibendrinimą, o BH taikymas yra efektyvus pagalbinės kraujotakos metodas – tai tiltas į širdies persodinimą ir tinkamas ilgalaikiam gydymui.

Adresas susirašinėjimui: S. Miniauskas, VU Širdies chirurgijos centras, Santariškių 2, 2021 Vilnius. El. paštas: cardiosurgery@omni.lt

Straipsnis gautas 2003 09 07, priimtas 2003 11 05