Tauta laukia ir mūsų, medikų, tvirto žodžio bei darbų

Lietuvos gydytojų sąjungos Prezidentas
Liutauras Labanauskas

„Tauta laukia ir mūsų, medikų, tvirto žodžio bei darbų“ – tokiais žodžiais VI atkuriamąjį Lietuvos gydytojų suvažiavimą pradėjo Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. Algimantas Marcinkevičius. Profesoriaus žodžius galima papildyti: mes patys kalti, kad esame neryžtingi, kad pataikaujame ir taikomės prie situacijos, kad iki šiol visuomenė nežino apverktinos sveikatos apsaugos būklės ir medikų kritinės socialinės padėties.

Kiekvienos tautos jėga – jos atmintyje, jos vertybių išsaugojime. Tai būdinga ir visuomeninėms organizacijoms. Organizacija gyvuoja ir klesti, jei nepamirštamos jos ištakos, steigėjai, uždaviniai, jos nueitas kelias, t. y. „nuokalnės“ ir „pakilimai“, kurių pasitaiko visų organizacijų gyvavime, juolab jei organizacija gyvuoja jau 80 metų.

Pradžią Lietuvos gydytojų visuomeninei veiklai davė Lietuvos nepriklausomybės įteisinimas 1918 m. vasario 16 d. Ryškiausią pėdsaką Lietuvos Respublikos gyvenime paliko Kauno medicinos draugija, kuriai didelis vaidmuo teko organizuojant aukštųjų kursų medicinos skyrių, įsteigiant ir leidžiant mokslinį medicinos žurnalą „Medicina“, rengiant Lietuvos gydytojų suvažiavimus, įkuriant Lietuvos gydytojų sąjungą, organizuojant kovą su epidemijomis, plėtojant medicinos mokslą Lietuvoje.

Kauno medicinos draugija buvo įkurta 1919 m. gegužės 2 d. Tokios draugijos veiklos pagrindus ji perėmė iš Carinėje Rusijoje veikusių gydytojų draugijų, tačiau savo užmojais, organizatorių sumanymais gerokai jas lenkė. Kauno medikų pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitų Lietuvos miestų gydytojai. 1922 m. kovo 19 d. įkurta Kėdainių apskrities gydytojų draugija, 1922 m. rugpjūčio 18 d. įsikūrė Panevėžio gydytojų draugija.

Pažangesni Kauno medicinos draugijos nariai nuo pirmųjų draugijos veiklos žingsnių suvokė, jog palyginti nedidelė draugija nepajėgs išspręsti gyventojų sveikatos apsaugos organizavimo problemų, todėl atsirado būtinybė sušaukti Lietuvos gydytojų suvažiavimą, kur būtų aptarti opiausi gyventojų sveikatos apsaugos organizavimo klausimai, medicinos mokslo Lietuvoje plėtros perspektyvos, gydytojų profesiniai klausimai.

Pirmasis Lietuvos gydytojų suvažiavimas

įvyko 1921 m. rugsėjo 29 d. Po suvažiavimo gydytojų visuomeninė veikla ypač suaktyvėjo. Tačiau draugijų veikla, išskyrus Kauno medicinos draugiją, buvo vietinio pobūdžio. Todėl 1923 m. vasario 22–24 d. Kaune vykusiame II Lietuvos gydytojų suvažiavime nutarta visas Lietuvos gydytojų draugijas sujungti į Lietuvos gydytojų sąjungą. Suvažiavime patvirtinti ir Lietuvos gydytojų sąjungos įstatai, jų projektą parengė okulistas prof. Petras Avižonis. Įstatai išspausdinti „Medicinos“ žurnale.

keturios gydytojų draugijos: Kauno medicinos draugija, Kauno miesto gydytojų sąjunga, „Fraternitas Lithuanica“ ir Kėdainių apskrities gydytojų draugija. Lietuvos gydytojų sąjungos valdyba kreipėsi į III Lietuvos gydytojų suvažiavimo dalyvius, ragindama visus stoti į vieną ar kitą gydytojų draugiją, o apskrityse, kur jų nėra, kuo skubiau jas įkurti.

Vėliau Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimai vyko kartu su Lietuvos gydytojų suvažiavimais, bet dominavo Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimai, kurių iki 1940 m. įvyko net devyni. Lietuvos gydytojų suvažiavimai vyko rečiau ir nesusilaukė didelio atgarsio. Jų iki sovietinės okupacijos organizuoti tik penki. Devintasis ir paskutinis tarpukario Lietuvoje Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos suvažiavimas įvyko 1939 m. balandžio 16 d. Kaune. Jame dalyvavo 25 atstovai iš 11 gydytojų draugijų.

Remiantis Lietuvos gydytojų draugijos suvažiavimų protokolais, visų suvažiavimų metu du klausimai buvo pagrindiniai – santykiai su ligonių kasomis ir Gydytojų rūmų steigimas. Abu klausimai liko iki galo neišspręsti.

Taigi tarpukario Lietuvoje taip ir nebuvo įkurti nei Gydytojų rūmai, nei Sveikatos ministerija, nors daug metų to atkakliai siekė didžiausios Lietuvos gydytojų draugijos autoritetingiausi gydytojai.

1948–1951 m. daug lietuvių gydytojų imigravus į JAV, Čikagoje apsigyveno apie 100 gydytojų. Dauguma jų labai aktyviai įsitraukė į merdinčią Čikagos lietuvių daktarų draugiją. 1957 m. Čikagoje I lietuvių gydytojų suvažiavime draugijos susijungė į Sąjungą ir pasivadino Amerikos lietuvių gydytojų sąjunga. Lietuvių gydytojų draugijos įsikūrė Toronte, Monrealyje (Kanada), Vakarų Vokietijoje, Australijoje. 1963 m. visos draugijos susivienijo į Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą. Nuo 1957 m. kas dvejus metus ji rengia gydytojų suvažiavimus. Nuo 1971 m. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą finansuoja ir leidžia žurnalą „Medicina“, kuriam pradžią davė Ilinojaus lietuvių gydytojų draugijos nuo 1960 m. spalio leidžiamas „Lietuvių gydytojų biuletenis“.

Emigracijoje lietuviai gydytojai aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Kiekvienais metais, artėjant vasario 16-ajai, Amerikos lietuvių gydytojų draugija, o vėliau ir Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą suaktyvino savo veiklą, skirtą Lietuvos išlaisvinimui. 1970 m. JAV senatoriams buvo išsiųsta 100 laiškų, kuriuose buvo prašoma Jungtinių Tautų kelti klausimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Taip pat išsiųsti laiškai JAV Prezidentui Nicksonui ir Valstybės departamento sekretoriui Rogersui ir prašoma Jungtinių Tautų reikalauti laisvės Baltijos valstybėms. 1957 m. sudarė tik keturios gydytojų draugijos: Kauno medicinos draugija, Kauno miesto gydytojų sąjunga, „Fraternitas Lithuanica“ ir Kėdainių apskrities gydytojų draugija. Lietuvos gydytojų sąjungos valdyba kreipėsi į III Lietuvos gydytojų suvažiavimo dalyvius, ragindama visus stoti į vieną ar kitą gydytojų draugiją, o apskrityse, kur jų nėra, kuo skubiau jas įkurti.

Vėliau Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimai vyko kartu su Lietuvos gydytojų suvažiavimais, bet dominavo Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimai, kurių iki 1940 m. įvyko net devyni. Lietuvos gydytojų suvažiavimai vyko rečiau ir nesusilaukė didelio atgarsio. Jų iki sovietinės okupacijos organizuoti tik penki. Devintasis ir paskutinis tarpukario Lietuvoje Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos suvažiavimas įvyko 1939 m. balandžio 16 d. Kaune. Jame dalyvavo 25 atstovai iš 11 gydytojų draugijų.

Remiantis Lietuvos gydytojų draugijos suvažiavimų protokolais, visų suvažiavimų metu du klausimai buvo pagrindiniai – santykiai su ligonių kasomis ir Gydytojų rūmų steigimas. Abu klausimai liko iki galo neišspręsti.

Taigi tarpukario Lietuvoje taip ir nebuvo įkurti nei Gydytojų rūmai, nei Sveikatos ministerija, nors daug metų to atkakliai siekė didžiausios Lietuvos gydytojų draugijos autoritetingiausi gydytojai.

1948–1951 m. daug lietuvių gydytojų imigravus į JAV, Čikagoje apsigyveno apie 100 gydytojų. Dauguma jų labai aktyviai įsitraukė į merdinčią Čikagos lietuvių daktarų draugiją. 1957 m. Čikagoje I lietuvių gydytojų suvažiavime draugijos susijungė į Sąjungą ir pasivadino Amerikos lietuvių gydytojų sąjunga. Lietuvių gydytojų draugijos įsikūrė Toronte, Monrealyje (Kanada), Vakarų Vokietijoje, Australijoje. 1963 m. visos draugijos susivienijo į Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą. Nuo 1957 m. kas dvejus metus ji rengia gydytojų suvažiavimus. Nuo 1971 m. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą finansuoja ir leidžia žurnalą „Medicina“, kuriam pradžią davė Ilinojaus lietuvių gydytojų draugijos nuo 1960 m. spalio leidžiamas „Lietuvių gydytojų biuletenis“.

Emigracijoje lietuviai gydytojai aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. Kiekvienais metais, artėjant vasario 16-ajai, Amerikos lietuvių gydytojų draugija, o vėliau ir Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą suaktyvino savo veiklą, skirtą Lietuvos išlaisvinimui. 1970 m. JAV senatoriams buvo išsiųsta 100 laiškų, kuriuose buvo prašoma Jungtinių Tautų kelti klausimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Taip pat išsiųsti laiškai JAV Prezidentui Nicksonui ir Valstybės departamento sekretoriui Rogersui ir prašoma Jungtinių Tautų reikalauti laisvės Baltijos valstybėms. 1957 m. gydytojas Kazys Bobelis vadovavo Baltijos valstybių atstovų emigracijoje delegacijai, vykusiai pas JAV Prezidentą G. Fordą.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga savo veiklą nukreipė pagalbos Lietuvos gydytojams ir sveikatos apsaugos linkme, organizuodama gydytojų stažuotes žymiausiose JAV klinikose, siųsdama į Lietuvą labdarą – medicinos aparatūrą, tvarsliavą, vaistus ir kt.

Praėjus daugiau kaip 50 metų nuo V Lietuvos gydytojų suvažiavimo, 1989 m. gegužės 19–20 d. įvyko VI Lietuvos gydytojų suvažiavimas. Visus Lietuvos gydytojus kaip 1937 m. taip ir 1989 m. vienijo Hipokrato priesakas: „Malšinti skausmą yra dieviškas darbas“.

VI Lietuvos gydytojų suvažiavimo tikslas nebuvo sukurti naują Lietuvos gydytojų organizaciją – tai tęsinys Lietuvos gydytojų suvažiavimų, prasidėjusių 1921 m. Pagrindinis suvažiavimo tikslas – atkurti Lietuvos gydytojų sąjungą. Suvažiavimo uždaviniai – tai beveik visos medicinos problemos.

1989 m. gegužės 19 d. Vilniaus akademiniame operos ir baleto teatre VI Lietuvos gydytojų suvažiavimas pradėjo darbą. Suvažiavimui pirmininkavo prof. Algimantas Marcinkevičius ir prof. Nijolė Misiūnienė. Nepaisant nuomonių skirtumų, vieningai nutarta, kad reikia atkurti Lietuvos gydytojų sąjungą. Ji buvo atkurta 1989 m. gegužės 20 d. Išrinkti Lietuvos gydytojų sąjungos valdymo organai, priimti nauji įstatai, patvirtintos suvažiavimo rezoliucijos bei kiti dokumentai. Atkurtos Lietuvos gydytojų sąjungos pirmuoju prezidentu tapo prof. Algimantas Marcinkevičius.

VII Lietuvos gydytojų suvažiavimas turėjo įvykti 1990 m. gegužės 20–24 d. Kaune. Deja, tuo metu Tarybų Sąjungai vykdant Lietuvos blokadą, suvažiavimas buvo atidėtas ir įvyko tik 1990 m. spalio mėnesį. Suvažiavime priimta pagrindinė rezoliucija, kur nurodoma, kad atkurta Lietuvos gydytojų sąjunga įsteigė skyrius daugelyje miestų bei rajonų, parengė Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos projektą, atkūrė Lietuvos medicinos mokslo žurnalą „Medicina“, organizavo ryšius su užsienyje gyvenančiais medikais, ėmėsi gydytojų rengimo reformos, pradėjo diskusiją dėl Lietuvos gydytojų sąjungos kaip profesinės organizacijos veiklos.

Nuo septintojo iki aštuntojo Lietuvos gydytojų suvažiavimo nedidelis laikotarpis, t. y. pusantrų metų, tačiau Lietuvos gydytojų sąjungos narių aktyvumas didėjo. Ypač svarbi Lietuvos gydytojų sąjungos veikla dėl medikų atlyginimo koeficiento padidinimo. Derybų maratonas baigėsi prof. Algimanto Marcinke-vičiaus ir Liutauro Labanausko derybomis su

finansų ministre E. Kunevičiene. 1991 m. birželio mėnesį buvo priimtas Finansų ministerijos nutarimas padidinti medicinos darbuotojų atlyginimus ir 1991 metais medikų atlyginimai sudarė 0,87 Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio – ir tai buvo didžiausias medikų atlyginimo vidurkis, kuris vėliau vis mažėjo.

Didelis Lietuvos gydytojų sąjungos pasiekimas buvo prof. Viliaus Grabausko vadovaujamos grupės parengta ir septintajame suvažiavime priimta Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcija, svarstoma Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje ir 1991 m. spalio 30 d. patvirtinta nutarimu. Tai buvo pirmasis ir pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis Lietuvos sveikatos apsaugos plėtrą.

Lietuvos gydytojų sąjungos Valdyba ir Taryba vykdė septintojo suvažiavimo nutarimus ir toliau plėtė sąjungos profsąjunginę veiklą. Po Lietuvos gydytojų aštuntojo suvažiavimo 1992 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 284-VO nauja redakcija buvo įregistruoti Lietuvos gydytojų sąjungos įstatai. Lietuvos gydytojų sąjunga tapo profesine savaveiksme ir savarankiška organizacija, vienijanti Lietuvos gydytojus. Lietuvos gydytojų sąjungos Prezidentu išrinktas doc. Alis Baublys.

Ypač svarbus Lietuvos gydytojų sąjungos įvykis – jos priėmimas 1994 m. rugsėjo mėn. į Pasaulio medikų asociaciją. Šis faktas įteisino Lietuvos gydytojų sąjungą kaip savarankišką ir tvirtą organizaciją.

1993 m. sveikatos apsaugos būklė Lietuvoje tapo kritiška. Dėl nepakankamo valstybės finansavimo gydymo įstaigos klimpo į vis didesnes skolas. Medikų atlyginimai, lyginant su šalies atlyginimų vidurkiu, pradėjo mažėti.

1993 m. lapkričio mėn., protestuojant prieš tokią padėtį, priimtas pirmasis Lietuvos gydytojų sąjungos Tarybos kreipimasis į Vyriausybę reikalaujant skubių medicinos finansavimo problemų sprendimo.

1994 m. pavasarį Lietuvos gydytojų sąjungos Prezidento iniciatyva sukurta Lietuvos medikų organizacijų koordinacinė taryba, į kurią susivienijo Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos slaugos specialistų organizacija, Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjunga, Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga, Lietuvos gydytojų sveikatos apsaugos administratorių profsąjunga, Lietuvos medicinos darbuotojų profsąjunga, Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga.

1994 m. liepos 19 d. įvyko Lietuvos gydytojų sąjungos ir Lietuvos medikų organizacijų koordinacinės tarybos išplėstinis posėdis, kur buvo įvertinta medicinos įstaigų bei darbuotojų materialinė būklė ir priimta pirmoji bendra rezoliucija, kurią paskelbus prasidėjo derybos su Vyriausybe.

IX Lietuvos gydytojų suvažiavimas įvyko 1995 m. rugsėjo 27–28 d. Šiauliuose sunkiu Lietuvos sveikatos apsaugai laikotarpiu. Lietuvos gydytojų sąjungos Prezidentu išrinktas prof. Algis Mickis. Po suvažiavimo Lietuvos gydytojų sąjungoje iškilo daug spręstinų problemų. Pirma, reikėjo apsispręsti dėl tolesnių Lietuvos medikų organizacijų koordinacinės tarybos derybų su Vyriausybe bei susitarimo pasirašymo; taip pat apsvarstyti medikų streiko klausimą, santykius su Medikų kolegija, Jaunųjų gydytojų sąjunga, sveikatos apsaugos reformą, santykius su Sveikatos apsaugos ministerija, dabartines medicinos problemas.

Devintajame suvažiavime kilę ginčai dėl santykių su specialistų draugijomis buvo išspręsti gana greitai ir priimtas kompromisinis variantas: į Lietuvos gydytojų sąjungos Valdybą ir kvalifikacinę komisiją įtrauktas Medikų kolegijos atstovas Juozas Olekas – taip Medikų kolegija įsitraukė į Lietuvos gydytojų sąjungos veiklą.

1996 m. sausio mėnesį Lietuvos medikų organizacijų koordinacinė taryba, išskyrus Lietuvos gydytojų sąjungą, pasirašė susitarimą su Sveikatos apsaugos ministerija ir taip užkirto sau ryžtingesnius veiksmus dėl atlyginimų padidinimo.

Lietuvos gydytojų sąjunga ir toliau siekė užsibrėžto tikslo. 1996 m. spalio 24 d. visose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose organizavo slaptą balsavimą dėl medicinos darbuotojų streiko. Taip Lietuvos gydytojų sąjunga sutelkė visus šalies medikus. Balsavimo rezultatai buvo daug geresni negu tikėtasi, nors trukdymų surengti balsavimą buvo.

Tuo metu pasibaigė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai ir pradėta formuoti nauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos gydytojų sąjungos Tarybos sprendimu derybos dėl medikų atlyginimų padidinimo turėjo tęstis su naujai išrinktu Seimu ir Vyriausybe, bet ne ilgiau kaip iki 1997 m. kovo mėnesio. Taigi po kelerių metų kovos Lietuvos gydytojų sąjungos spaudžiama Vyriausybė 1997 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą dėl medicinos darbuotojų atlyginimo padidinimo vidutiniškai 30 procentų.

Tai padidino Lietuvos gydytojų sąjungos įtaką, daug gydytojų įstojo į Lietuvos gydytojų sąjungą, todėl buvo nuspręsta X Lietuvos gydytojų suvažiavimą sutapatinti su X Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimu, kuris įvyko Kaune 1998 m. spalio 16–17 d. Šiame suvažiavime Prezidentu išrinktas doc. Liutauras Labanauskas. Suvažiavime nutarta Lietuvos gydytojų susibūrimus, jų suvažiavimus įvardyti kaip Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimus. Tai įpareigojo išrinktą Lietuvos gydytojų sąjungos Tarybą atstovauti visus Lietuvos gydytojus.

1997 metais sveikatos apsaugai perėjus į draudos mediciną, pasikeitė sveikatos apsaugos finansavimo tvarka, kuri sąlygojo daug naujovių gydymo įstaigų finansavime. 1999–2000 m. pradėta diegti detalizuotų paslaugų sistema, medicinos įstaigų reorganizacija ir kiti pertvarkymai gana sunkiai leido orientuotis Valstybės skirtame biudžete sveikatos apsaugai. Todėl iki XI Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimo dėmesys buvo skirtas gydytojų tobulinimuisi ir jų licencijavimui. 1999 m. Lietuvos gydytojų sąjunga susidūrė su sunkiu uždaviniu, kai birželio mėnesį, surinkus duomenis iš pirminių grupių, paaiškėjo, kad net 600 gydytojų gali negauti licencijos. Tuo metu Lietuvos gydytojų sąjunga, bendradarbiaudama su Sveikatos apsaugos ministerija, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu bei Kauno medicinos universitetu išsprendė šią problemą ir visi Lietuvos gydytojai galėjo dirbti gavę reikiamas licencijas ir sertifikatus. Deja, darbas dar nebaigtas, nes vis dar kyla įvairių problemų dėl sertifikatų išdavimo. Atsirado problemų ir dėl gydytojų tobulinimosi organizavimo, nes nuo to priklauso 200 tobulinimosi valandų surinkimas norint atnaujinti licenciją. Lietuvos gydytojų sąjunga pradėjo rūpintis gydytojų tobulinimosi kursų koordinavimu.

XI Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas įvyko 2001 m. spalio mėn. 19–20 d. Panevėžyje. Suvažiavime analizuoti klausimai – tai Gydytojų sąjungos iškelti uždaviniai: dėl finansavimo pagerinimo, privati medicinos praktika, gydytojų tobulinimasis bei licencijų išdavimas, informacinio leidinio „Gydytojų žinios“ ir mokslinio žurnalo „Medicina“ „atgaivinimas“.

Paskutinieji treji Lietuvos gydytojų sąjungos veiklos metai išryškino pagrindinius uždavinius: sveikatos apsaugos finansavimo bei medikų atlyginimų, gydytojų tobulinimosi ir licencijavimo problemas, gydytojų civilinės atsakomybės draudimą, gydytojų užimtumo ir darbo laiko klausimus, taip pat „Gydytojų žinių“ ir „Medicinos“ žurnalo leidybos problemas, Lietuvos gydytojų sąjungos užsienio ryšius, bendradarbiavimą su specialistų draugijomis bei medikų profesinėmis sąjungomis.

Pradėdami analizuoti finansavimo problemas, turime atsakyti į klausimą: ar visos derybinės priemonės išnaudotos, nes pastaruoju metu medikai reikalauja imtis griežtų akcijų.

Po XI Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimo visuomenei ir atsakingoms už sveikatos apsaugą institucijoms išplatinamas pareiškimas, kuriame konstatuojame, kad nepriklausomai nuo medikų pastangų vykdyti Hipokrato priesaiką, kai yra toks finansavimas, atsakomybė už Lietuvos piliečių sveikatą tenka Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Seimui.

Lietuvos gydytojų sąjunga kreipiasi į Mini-

strą Pirmininką konstatuodama, kad nuo 1998 m. sveikatos apsaugai skiriamas finansavimas kasmet mažėja ir nesiekia 1994 m. Vyriausybės nutarimu reglamentuotų 5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Neskiriant reglamentuotų lėšų, per 1998–2001 metus sveikatos apsauga negavo per 1 milijardą litų, negana to – 2002 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas pavojingai mažinamas. Plačiai diskutuojama apie lėšų racionalų panaudojimą, tačiau šiuo atveju kai taip mažinamos lėšos, tokios kalbos atrodo beprasmės.

Lietuvos gydytojų sąjunga pritaria 2001 m. Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nutarimui ,,Dėl privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto 2002 m.“. Kreipimasis išplatintas atsakingoms institucijoms ir Lietuvos Respublikos Seimo nariams. Prašome nemažinti 2002 m. sveikatos apsaugos finansavimo ir už valstybės draudžiamą asmenį skirti ne mažiau kaip pusę minimalaus atlyginimo, pripažinti biudžeto skolą Valstybinei ligonių kasai (121 mln. litų) valstybės skolą, taip pat kompensuoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamų sumažėjimą dėl mokesčiais neapmokestinamo minimumo padidinimo.

Už 2002 m. sveikatos apsaugos biudžetą Lietuvos gydytojų sąjunga kovojo visomis demokratinėmis priemonėmis: apie kritinį finansavimą informuota visuomenė, įvyko susitikimas su Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku, Ministru Pirmininku. Lietuvos gydytojų sąjunga ėmėsi ruoštis piketui, paraleliai vyko derybos su Vyriausybės atstovais. Vyriausybė sveikatos apsaugai papildomai numatė skirti 40 mln. litų, be to, pirmą kartą numatyta grąžinti skolas, pažadėta grąžinti 120 mln. litų. Protesto akcija pristabdyta. Tikėtasi, kad su Vyriausybės skiriamu finansavimu ir ketinamu įgyvendinti racionaliu lėšų naudojimo planu pavyks teikti visas būtinas medicinos paslaugas.

Koks tas priemonių planas ir kaip jis realiai atsilieps kasdieniniam darbui, pamatėme netrukus. Jau 2001 m. gruodžio 29 d. Sveikatos apsaugos ministerijos išleistas įsakymas Nr. 696 ,,Dėl stacionarinių paslaugų kiekio ir metinės sutarties sumos apskaičiavimo“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2002 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 12 ,,Dėl metinės sumos stacionarinėms paslaugoms apskaičiavimo“ rajoninių ligoninių finansavimą vidutiniškai sumažino 10 proc., o per metus kai kurių ligoninių finansavimas sumažėjo net iki 20 proc. Nors neseniai įvykusiame susitikime buvo pažadėta, kad finansavimas nemažės, tačiau Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas sudarė tik 96,7 proc. 2001 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Ypač skaudžiai tai atsiliepė rajoninėms ligoninėms, kurios jau buvo pradė-

jusios restruktūrizaciją, sumažinusios lovų skaičių ir etatus. Jos atsidūrė prieš dilemą, kaip dar 10 proc. sumažinti sąnaudas, kai sumažinta viskas, kas įmanoma. Ne mažiau nukenčia ir didžiosios ligoninės, nes priima daugiau ligonių negu skirta lėšų jų gydymui, viskas vėl kompensuojama gydytojų atlyginimų sąskaita. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose administracijos pasirašo tokias sutartis.

Vasario 15 d. Vyriausybės kancleris susitiko su Lietuvos gydytojų sąjungos ir Etinių farmacijos kompanijų, Vaistų gamintojų atstovais aptarti kompensuojamųjų vaistų problemos. Nors posėdis, atrodo, vyko sėkmingai, susitarta, kad racionalaus vaistų vartojimo bus siekiama palaipsniui, t. y. pirmiausia bus įvestos gydymo metodikos, išanalizuoti epidemiologiniai rodikliai, įvesti vaistų pasai, tačiau susitikimo dalyviai dar nežinojo, kad Sveikatos apsaugos Ministras jau prieš susitarimą buvo pasirašęs „garsųjį“ savo įsakymą Nr. 85, kuriuo bus įteisintos kvotos kompensuojamiesiems vaistams. Taip institucijos, atsakingos už Lietuvos piliečių sveikatą, problemas dėl nepakankamo sveikatos apsaugos finansavimo nutarė išspęsti gydytojų ir pacientų sąskaita. Įvardyta, kad apribojimai taikomi ne gydytojams, gydymo įstaigai, o kaip limitas paskirstomas ir vykdomas, yra įstaigos vidaus reikalas, tačiau, viršijus limitą, lėšas kompensuojamiesiems vaistams gydymo įstaiga turės padengti pati. Beje, gydytojui, atsisakiusiam vykdyti administracijos nurodymus, gali būti taikomos drausminės ir materialinės nuobaudos.

Lietuvos gydytojų sąjungos Valdyba nutarė kreiptis į Gydytojų vadovų sąjungą, taip pat šalies gydymo įstaigų vadovus, kad jie nesitaikstytų su siūlomu finansavimo mažinimu ir nepasirašytų metinių sutarčių, kur yra įvardijamos „kvotos“. Taip pat kreipėsi į savivaldybių merus, kad jie išreikštų savo poziciją dėl susidariusios situacijos.

Lietuvos gydytojų sąjunga elgėsi civilizuotai ir pristabdė protesto akcijas, tačiau Vyriausybė nesilaikė duotų pažadų ir savo nutarimus vykdyti pradėjo nuo labiausiai medikus ir visuomenę pažeidžiančių punktų.

Lietuvos gydytojų sąjunga organizavo perspėjamąją protesto akciją ir 2002 m. kovo 14 d. sustabdė planinės pagalbos teikimą gydymo įstaigose nuo 12 iki 14 val. Nors ši akcija sulaukė labai aktyvaus puolimo, tačiau daugumos Lietuvos gydymo įstaigų medikai nepakluso gąsdinimams ir ji sėkmingai įvykdyta. Visuomenės vertinimas yra teigiamas, net žiniasklaidai nepavyko rasti pacientų, kurie nepalaikytų medikų.

Keista, tačiau kai kurios medikų organizacijos paskutinę minutę nutarė neprisijungti prie akcijos, nors akciją palaikiusių

medikų organizacijų buvo dauguma. Net savivaldybių asociacija išplatino Lietuvos gydytojų sąjungos reikalavimus palaikantį kreipimąsi, kur savo narius ragino nesuteikti įgaliojimų įstaigų vadovams pasirašyti sutarčių, kol nebus išspręstos 2002 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo finansavimo problemos.

Po protesto akcijos Seimo posėdyje Vyriausybė įpareigojama rasti papildomus 30–40 mln. litų. Valstybinės ligonių kasos ligoninėms, kurios sutiks pasirašyti sutartis, finansavimą siūlo mažinti tik 4–7 proc., o nepasirašiusioms sutarčių – ne daugiau kaip 10 proc.

Lietuvos gydytojų sąjunga pateikia visuomenei ir Seimo nariams juristų paaiškinimą, kad Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas Nr. 85 prieštarauja Lietuvos Respublikos galiojantiems teisės aktams bei šalies pagrindiniam įstatymui – Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašoma koreguoti neteisėtus įsakymo punktus. Deja, atgarsio iš Sveikatos apsaugos ministerijos negauta, todėl tiek Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą Nr. 85, tiek Valstybinės ligonių kasos įsakymus Lietuvos gydytojų sąjungos Taryba nutaria ginčyti teismine tvarka.

2002 m. balandžio 23 d. prie Vyriausybės rūmų organizuotas medikų piketas. Peticijoje, įteiktoje Ministrui Pirmininkui, reikalaujama sustabdyti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos įsakymus, prieštaraujančius galiojantiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Ministras Pirmininkas A. M. Brazauskas priėmė piketuotojų atstovus, tačiau aiškiai pasakė, kad Vyriausybės politika nesikeis, tai reiškia, kad nedidės finansavimas stacionarams, nebus grąžinti 4 centai už balą pirmojo lygio Asmens sveikatos priežiūros įstaigose, „korumpuoti“ gydytojai neberašys vaistų pacientams, medikų atlyginimai mažės toliau.

2003 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apygardos teismas Lietuvos gydytojų sąjungos pareiškimo dėl Valstybinės ligonių kasos įsakymo Nr. 32 net nenagrinėjo, Valstybinės ligonių kasa pateikė pasirašytą įsakymą Nr. 77, kuriuo ankščiau minėti įsakymai pripažįstami negaliojančiais. Taip Valstybinė ligonių kasa netenka juridinio pagrindo taikyti ekonomines sankcijas Asmens sveikatos priežiūros įstaigose už vaistų kvotų viršijimą. Teisme panaikinti ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Nr. 85 punktai, kurie prieštarauja Lietuvos įstatymams.

Apie žalą, padarytą Lietuvos pacientams, Lietuvos gydytojų sąjungos užsakymu paskelbė ,,Baltijos tyrimai“. Kompensuojamųjų vaistų įvestų limitų padariniai: dažniau lankytis poliklinikoje turėjo daugiau kaip pusė pacientų, gaunančių kompensuojamuosius vaistus; 43 proc. apklaustųjų būklė pablogėjo; penktadaliui

skirti kompensuojamieji vaistai netiko, todėl jie turėjo pirkti anksčiau vartotus vaistus, mokėdami visą kainą; net 15 proc. pacientų dėl būklės pablogėjimo buvo paguldyti į stacionarą. Tyrimai parodė, kad gydytojai buvo priversti išrašyti mažiau vaistų, todėl 29 proc. apklaustųjų turėjo papildomai kreiptis į gydytojus. Taip pat gerokai mažiau vaistų buvo išrašoma sergantiesiems lėtinėmis ligomis, nors jiems gydymas turi būti nepertraukiamas, o liga kontroliuojama kokybiškai, tačiau žymiai padidėjęs apsilankymų skaičius pas gydytojus, rodo, kad ligos kontrolė pablogėjo. Apklausus pacientus, paaiškėjo, kad jie žino, jog efektyviausias gydymas vykdomas naujausiais vaistais, kurie nėra pigūs.

Po šių įvykių sulaukėme atsako – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) „užvirto“ gydytojus, ieškodama piktnaudžiavimo ir korupcijos faktų. Atsakingų institucijų nesugebėjimas sureguliuoti ekonominių svertų virto terorizmu prieš gydytojus. Į STT komisijos akiratį pateko tik 100 „nusikaltėlių“, iš kurių 19 „kaltinamų korupcija“ pasirodė esą onkologinius ligonius gydantys gydytojai, išrašantys pačius brangiausius vaistus. Tačiau įrodyti išskirtinio gydytojų palankumo pasirinktai firmai nepavyko. Net už dideles sumas kompensuojamųjų vaistų išrašę onkologai naudojosi įvairių firmų siūlomais vaistais. Nors buvo kalbama apie 0,1 proc. visų Lietuvos gydytojų, tačiau korupcija buvo įtariamas ir kaltinamas beveik kiekvienas. Įtarumo ir nepasitikėjimo banga užplūdo gydymo įstaigas. Tačiau STT tyrimas, trukęs apie metus, nedavė lauktų rezultatų. Byla nebuvo iškelta nė vienam iš nustatytų ,,korumpuotų“ gydytojų, taigi mes vėl likome kalti, kad norime gerai gydyti ir padėti pacientams.

Spalio mėnesį imamas svarstyti sveikatos apsaugos biudžetas 2003 m. Nors neseniai buvo pasiekta, kad atsakingų institucijų neteisėti veiksmai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos įstatymams, būtų panaikinti, formuojant sveikatos apsaugos biudžetą 2003 m., įstatymų ir vėl nesilaikoma. Biudžetas sudaromas remiantis naujuoju įstatymu, nors jis dar nepatvirtintas Seimo, o ir punktai iš keičiamo sveikatos draudimo įstatymo vykdomi tik tie, kurie tinkami. Pavyzdžiui, 16.2 punktas, reglamentuojantis lėšų skyrimą už draudžiamuosius, nevykdomas iki šiol. Toks neapibrėžtas deficitinis finansavimas, be abejo, sukelia Valstybinės ligonių kasos desperantiškus veiksmus, t. y. metamas „gelbėjimosi ratas“. Gydymo įstaigų finansavimo tvarka, t. y. mokėjimo sistema už suteiktas paslaugas keičiama kas pusė metų, o tai įneša dar daugiau netvarkos. Viskas baigiasi tuo, kad naujai numatytoje stacionarinių paslaugų apmokėjimo tvarkoje daugelio ligų gydymo išlaidos viršija

skirtas lėšas. Tą pagaliau pripažįsta ir valstybinės institucijos, patvirtindamos, kad suma įkainio paslaugoms dengti sudaro tik 50 procentų nuo reikiamos. Lietuvos gydytojų sąjunga kreipiasi į Prezidentą, Seimo pirmininką, Seimo sveikatos reikalų komitetą, Seimo narius dėl nepakankamo sveikatos apsaugos finansavimo. Apie „tradicijas“ nesilaikyti šalyje galiojančių įstatymų Lietuvos gydytojų sąjunga diskutuoja organizuotame susitikime su kandidatais į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. Tačiau padėtis nesikeičia. Koreguojant įstatymus, jie priartinami prie suformuoto nepakankamo sveikatos biudžeto arba „vienadienių“ Vyriausybės veiksmų. Svarstant Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje biudžeto klausimus, Finansų ministerijos atstovas konstatuoja, kad „paslaugų Lietuvos Respublikos piliečiams teikite tiek, už kiek mokame“. Tačiau, jei taip bando elgtis gydymo įstaigos ar gydytojai, jiems iš karto primenama Hipokrato priesaika ir neracionali lėšų naudojimo politika. Nors į klausimą, kaip racionaliai panaudoti lėšas, kurių neskirta, Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė iki šiol neatsakė.

Darbas Vyriausybėje vyko kryptingai. Po triukšmo su „vaistų kvotomis“, nuolatinių nesusipratimų dėl nepakankamo finansavimo ir jo paskirstymo gydymo įstaigoms iškilo dar vienas svarbus klausimas – „Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacijos strategijos“ projektas. Lietuvos gydytojų sąjunga ne kartą analizavo šį klausimą, diskutavo apie siūlomą restruktūrizaciją įvairiose valstybinėse institucijose. Pagaliau Vyriausybė patvirtino įstaigų restruktūrizacijos projektą. Deja, su neatitinkančiais vadybos principų įstatymų prieštaravimais ir siūlymais, kaip reorganizuoti įstaigas. Taigi iš restruktūrizacijos strategijos liko vienas uždavinys – noras įstaigas restruktūrizuoti. Nors Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad turi visus apskričių gydymo įstaigų restruktūrizavimo planus. Gal taip ir yra, bet jie nesuderinti tarpusavyje – tai tiesa. Tokia restruktūrizacija, Lietuvos gydytojų sąjungos nuomone, netikslinga.

2003 m. spalio mėnesį jungtiniu medikų organizacijų kreipimusi į Ministrą Pirmininką pažymima, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, kuris yra pagrindinis finansavimo šaltinis, kasmet mažėja, nors šalies bendrasis vidaus produktas auga. Nors 2004 m. biudžete numatytas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto augimas 129,1 mln. litų, tačiau realiai jis nedidės, nes 21,3 mln. litų skiriama tikslinėms programoms, kurios neturės įtakos Asmens sveikatos priežiūros įstaigos paslaugų apmokėjimui, technologijų diegimui ir gydytojų atlyginimams. Tačiau biudžete nenumatyta lėšų restruktūrizacijai (19 mln. Lt) ir 5 proc. PVM vaistams ir medicinos prie-

monėms – o tai sudaro apie 25 mln. litų. Medikai informavo Ministrą Pirmininką, kad, palyginus su bendruoju vidaus produktu, Asmens sveikatos priežiūros įstaigos biudžeto pajamos mažės ir padėtis negerės. Pabrėžiama, kad medikų atlyginimai gerokai atsilieka nuo šalies vidurkio. Organizuoti bendri Lietuvos gydytojų sąjungos ir Gydytojų vadovų sąjungos susitikimai su Ministru Pirmininku ir Sveikatos apsaugos ministru, Seimo sveikatos reikalų komiteto, Ekonomikos komiteto ir Seimo nariais, gautas patikinimas, kad jei papildomų lėšų atsirastų, Vyriausybė nebūtų prieš skirti jas sveikatos apsaugai.

2004 m. pradžioje išgirdome, kad atlyginimai didinami vidutiniškai 10 proc. iš papildomų lėšų. Deja, papildomų lėšų nebuvo skirta, o panaudotos „sutaupytos“, t. y. to paties sveikatos draudimo fondo lėšos. Gydytojų sąjunga nurodė tokio proceso blogybę, t. y. pakėlus atlyginimus iš vidinių rezervų, toliau seks atlyginimų mažinimas įvairiomis priemonėmis arba reikės atleisti darbuotojus, nes lėšos bus jau panaudotos. Todėl mes siūlėme grąžinant skolas: pirmojo sveikatos priežiūros lygio gydymo įstaigoms atiduoti centus prarastus per paskutinius trejus metus sumažinus balo vertę. Nors, piketo metu susitikus su Sveikatos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos atstovais, mums buvo aiškinama, kad bus pristatytas toks Ministro Pirmininko įsakymas, deja, jo iki šiol nėra. Negavome ir atsakymo į 2004 m. birželio 16 d. raštą visiems atsakingiems Valstybės pareigūnams „Dėl papildomų lėšų skyrimo sveikatos apsaugai tikslinant biudžetą“, kurį pasirašė penkios pagrindinės sveikatos sistemos organizacijos. Tai sukėlė didelį medicinos darbuotojų nepasitenkinimą, todėl 2004 m. birželio 22 d. prie Vyriausybės rūmų įvyko Lietuvos medikų piketas „Dėl kritinio sveikatos apsaugos finansavimo“, į kurį susirinko per tris tūkstančius medikų iš visos Lietuvos. Parašais piketą parėmė per 20 tūkstančių kolegų, negalėjusių palikti savo darbo vietų. Labai gaila, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir Ministras Pirmininkas nepanoro išklausyti medikų problemų, savo pareiškimais klaidindami visuomenę, kad „piketą organizavo kai kurios politinės partijos“. Piketo metu išsakytos dalyvių mintys apie kritinį medicinos finansavimą, mažas medikų algas ir reikalavimas imtis griežtesnių priemonių, jei naujasis Seimas ir Vyriausybė nespręs šių problemų, yra, mano nuomone, šiandien pirmas ir svarbiausias XII Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimo rezoliucijos klausimas.

1999 m., gydytojams išdavus licencijas medicinos praktikai, iškilo klausimas: kaip per

penkerius metus surinkti 200 tobulinimosi valandų. Gydytojų sąjunga, tęsdama savo įsipareigojimus padėti gydytojams tobulintis, pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Sveikatos apsaugos ministerija, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetu, Kauno medicinos universitetu dėl veiksmų koordinavimo organizuojant gydytojų tobulinimosi kursus. Kol vyko svarstymai ir susitarimai, prarasti dveji metai. Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmai, kai tobulinimosi kursai buvo siūlomi tik kai kurioms išskirtinėms gydytojų specialybėms, didelei daliai gydytojų specialistų sukėlė pavojų negauti universitetinių tobulinimosi kursų. Ginčai ir derybos pasibaigė, prasidėjo darbas. Kai kurie Lietuvos gydytojų sąjungos Tarybos nariai skeptiškai žiūrėjo į užsibrėžtą tikslą – koordinuoti gydytojų tobulinimąsi. Bet, praėjus trejiems metams ir pradėjus licencijų išdavimą, galime pasakyti, kad visų Gydytojų sąjungos koordinatorių ir atsakingų už tobulinimąsi Lietuvos gydytojų sąjungos narių darbas nenuėjo veltui. Beveik nėra sunkumų atnaujinti licenciją. Toliau derinami gydytojų tobulinimo grupių sudarymo klausimai su universitetais. Siekiama Lietuvos gydytojų sąjungos užsibrėžto tikslo, kad gydytojai gautų visas jiems priklausančias valstybės finansuojamas valandas, o paraiškos kursams būtų rašomos du kartus per penkerius metus, t. y. galima būtų sustatyti ir pateikti universitetams gydytojų tobulinimosi planą. Pradėta įgyvendinti dar viena gydytojų tobulinimo naujovė – Lietuvos gydytojų sąjungos organizuojami išvažiuojamieji tobulinimosi kursai.

Jau trečią kartą Gydytojų sąjungos nariai draudžiami gydytojo civilinės atsakomybės draudimu. Jeigu pirmaisiais draudimo metais draudiminių įvykių buvo nedaug ir atrodė, kad rūpintis tuo nereikėtų, tai jau antraisiais metais draudiminių įvykių užfiksuota apie 4–5 per mėnesį ir apėmė beveik visą Lietuvą. Pasirodė ir pirmųjų teismų prieš gydytojus rezultatai. Kol kas svarstyklės svyra mūsų pusėn, BTA draudimas sugeba atstovauti gydytojus teismuose, du jau laimėti, bet vykdomas mūsų pagrindinis tikslas – taikos sutartis, t. y. byla nepasiekia teismo. Todėl gydytojų civilinės atsakomybės draudimas turėtų plėstis ir apimti kuo didesnę praktikuojančių gydytojų dalį. Teiginys, gal nelaimė praeis pro šalį, deja, pasirodė neteisingas. Nuolat daugėja pacientų pretenzijų, todėl kiekvienas iš mūsų turime pasirūpinti draudimo atstovavimu.

Daug iškyla kasdienių klausimų, kurie iš esmės yra svarbūs ir nepakankami sprendžiami valstybinėse institucijose. Dalis jų, kaip gydytojų darbo krūvis, darbo laikas, atostogų trukmė ne kartą buvo nagrinėti bendrose komisijose su Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau klausimai nebuvo išspręsti, jie lieka atviri. Lietuvos

gydytojų sąjungos pasiūlymai galioja ir tikimasi, kad suvažiavimo nutarimuose šie klausimai bus papildyti naujais pasiūlymais ir vėl galėsime susėsti prie derybų stalo su Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais.

Lietuvos gydytojų sąjungos leidiniai „Gydytojų žinios“ ir mokslinis žurnalas „Medicina“ turėjo nemažai leidybos problemų, kurios pradėtos spręsti po X Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimo. Per tą laikotarpį „Gydytojų žinios“ tapo spalvotu leidiniu, prenumeruojamu visuose šalies miestuose ir rajonuose. Per paskutinius trejus metus buvo vykdoma keletas projektų, t. y. su „Gydytojų žiniomis“ platinamas Valstybinės ligonių kasos laikraštis „Sveikatos drauda“ bei Farmacijos ir farmacijos rinkos instituto mokslinis-praktinis žurnalas „Medicinos ir farmacijos žinios“. Paskutinių metų prenumerata yra didžiausia – siekia beveik 4,5 tūkstančio egzempliorių. Neretai, norint informuoti Lietuvos gydytojus ypač aktualiais klausimais, tiražas didinamas iki septynių tūkstančių ir daugiau. Mūsų paskaičiavimais, per 80 procentų gydytojų turi galimybę skaityti „Gydytojų žinias“. Nepaisant pasiekimų, Lietuvos gydytojų sąjungos Taryba turi laikraščio redakcijai pasiūlymų ir papildymų. Mažai dėmesio skiriama gydytojų specialybinių draugijų darbui, t. y. nepakankamai nušviečiami draugijų organizuojamų konferencijų klausimai, pasigendama teminių skyrelių aktualių gydytojams, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos leidžiamų teisės aktų klausimais, gydytojų darbo teisiniais aspektais, informacijos apie atskirų miestų ir rajonų gydytojų sąjungų gyvenimą ir kitais. Taigi tikimės, kad laikraščio redakcija įvykdys dar ne vieną naują projektą, padarys laikraštį dar įdomesnį ir išplės skaitytojų ratą.

2001 m. kovo mėn. 2 d. buvo pasirašyta trišalė sutartis tarp Kauno medicinos universiteto, Lietuvos gydytojų sąjungos ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėl bendro žurnalo „Medicina“ leidimo. Vyriausiuoju redaktoriumi išrinktas prof. Vilius Grabauskas, redakcijos Valdybos pirmininku ir moksliniu redaktoriumi – prof. Egidijus Kėvelaitis. Kiekvienais metais išleidžiama 12 mėnesinio žurnalo numerių ir keletas jo priedų. Per 2003 metus žurnale „Medicina“ atspausdinti 237 straipsniai, kurie buvo indeksuoti prestižinėje medicinos mokslo duomenų bazėje Index Medicus ir MEDLINE (PubMed). Centrinės ir Rytų Europos mokslo žurnalams indeksavimo sistema, kurią naudoja Index Copernicus duomenų bazė, 2003 metais įvertino žurnalą „Medicina“ 5,17 taškais (2002 metais buvo 4,62 taškai), tai yra didžiausias taškų skaičius lyginant su kitų Lietuvos biomedicinos srities mokslo periodinių leidinių,

esančių šioje duomenų bazėje, rodikliais. Po XI Gydytojų sąjungos suvažiavimo Lietuvos gydytojų sąjungos veiklai užsienyje reikšmės turėjo tai, kad Lietuva tapo Europos sąjungos nare. Lietuvos gydytojų sąjunga aktyviai dalyvavo Europos ekspertų komisijos, atvykusios iš Belgijos, tiriamajame darbe vertinant Lietuvos gydytojų pasirengimą dirbti Europos Sąjungoje. Dalyvavo Pasaulio medikų asociacijos  forumuose, Vokietijos profesinės sąjungos suvažiavimuose, kur tartasi ir su kitų Europos šalių medikų asociacijų atstovais dėl bendradarbiavimo ir panašių problemų sprendimo būdų.

Toliau gyvuoja ir aktyviai dirba Lietuvos gydytojų sąjungos įkurta Vokietijos–Baltijos šalių draugija. Kasmet dešimtys gydytojų tobulinasi įvairiose Vokietijos klinikose. Vyksta kongresai Vokietijoje ir Baltijos šalyse.

2004 m. gegužės mėnesį užmegzti ryšiai su Suomijos gydytojų profesine sąjunga ir Pasaulio internacionaline moterų gydytoju asociacija.

Lietuvos gydytojų sąjungos atstovas šį rudenį vyko į teismą Turkijoje, kur dėl organizuotų protesto akcijų buvo teisiami 85 aktyvūs medikai. Teisme dalyvavo Europos šalių medikų asociacijų atstovai, kurie parėmė Turkijos gydytojų profesinės sąjungos veiklą.  

Negalima sutikti su nuomone, kad Lietuvos gydytojų sąjunga turi sujungti visas draugijas ir jas suvienyti. Draugijos turi savo veiklą, todėl dirbtinai jungti jų nereikia. Lietuvos gydytojų sąjungos nariai dažniausiai yra net kelių draugijų nariai, kaip gydytojai specialistai. Bet sąlyčio taškų, vykdant licencijavimą bei tobulinimąsi, Lietuvos gydytojų sąjunga ir draugijos turi daug, todėl, be abejo, šiais klausimais jos turėtų dirbti kartu. Ataskaitiniu laikotarpiu darbą su draugijomis galima vertinti patenkinamai, nors Lietuvos gydytojų sąjungos Valdyboje buvo atsakingas draugijų rinktas atstovas. Deja, ryšys su draugijomis, sprendžiant gydytojams aktualius klausimus, buvo nepakankamas. Todėl Lietuvos gydytojų sąjungos Taryba priėmė sprendimą pakeisti Lietuvos gydytojų sąjungos Valdybos narį, atsakingą už santykius su draugijomis. Darbas vyksta toliau: Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos gydytojų sąjunga padavė oficialų prašymą tapti Europos medicinos specialistų asociacijos (EMSA) tikrąja nare. Ši organizacija atskirose sekcijose (pvz., kardiologijos, gastroenterologijos, radiologijos ir t.t. ) jungia visų specialybių Europos Sąjungos gydytojus ir turi patariamąjį statusą prie Europos Komisijos. EMSA ruošia atskirų medicinos specialybių suvienodintus reikalavimus (pvz., European Diploma in Radiology ir t.t.) atskirų sričių specialistų rengimui, kuriais mes turime vadovautis ir Lietuvoje. Iki šiol atskiros specialistų draugijos

turėjo stebėtojo statusą atskirose EMSA sekcijose. Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, Lietuvos gydytojų sąjunga bus visavertė Europos medicinos specialistų asociacijos narė. Taip Lietuvos gydytojų sąjunga perima koordinavimą Lietuvoje esančių specialistų draugijų, t. y. mes informuosime specialistų draugijas, kur ir su kuo jos turi susisiekti Europos Sąjungoje, kad galėtų tapti šios organizacijos atatinkamų specialistų draugijų sekcijų tikraisiais nariais. Be abejo, tai yra tik darbų pradžia. Taigi naujai išrinktai Lietuvos gydytojų sąjungos Tarybai ir Valdybai reikės tęsti šį darbą.

Sprendžiant visus klausimus, liečiančius medicinos visuomenę, Lietuvos gydytojų sąjunga nuolat bendradarbiavo ir tarėsi su kitomis medikų profesinėmis organizacijomis. Tai neįpareigoja Lietuvos gydytojų sąjungos kurti jungtinių organizacijų, nes skirtingos medikų profesinės organizacijos turi specifinių uždavinių. Gydytojai turi savų problemų, slaugos specialistai sprendžia savus uždavinius. Tai parodė ir paskutiniai įvykiai. Kai kurios medikų organizacijos, pritardamos planuojamoms akcijoms, vėliau, joms vykstant, tiesiog nuo jų nusišalino, dar blogiau – kartais

pritardavo Sveikatos apsaugos ministerijos pozicijai. Tokia pozicija yra neteisinga ir tai vyksta ne dėl gydytojų sąjungos kaltės.

XII Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimas jau dirba. Suvažiavimo delegatai turės koreguoti Lietuvos gydytojų sąjungos statutą, nes pasikeitė Lietuvos Respublikos įstatymai, be to, priimti papildytą Gydytojų etikos kodeksą. Priimant rezoliucijas, reikėtų atsižvelgti į paskutinius įvykius, neužmiršti galimų akcijų būtinybės, aiškiai įvardyti medikų atlyginimo dydį bei tiksliai suformuluoti gydytojų tobulinimosi ir santykių su kitomis organizacijomis klausimus.

Pakeista suvažiavimo darbotvarkė: pirmiausia išklausomos gydytojų problemos, o tik po to atsakingų Valstybinių institucijų nuomonės. Tai įgalins tiksliau parinkti Lietuvos gydytojų sąjungos Tarybai suvažiavimo iškeltų uždavinių sprendimo būdus.

Noriu padėkoti Lietuvos gydytojų sąjungos Valdybai ir Tarybai, kurių pastangos nenuėjo veltui. Naujai išrinktam Lietuvos gydytojų sąjungos Prezidentui, Valdybai ir Tarybai linkiu neužmiršti paties svarbiausio Gydytojų sąjungos uždavinio – nuolatinio rūpesčio Lietuvos gydytoju.